2011 m. sausio 23 d., sekmadienis

Gyvenimas būna gražesnis

Man pasidarė taip nuo visko bloga, kad... pradėjau džiaugtis papraščiausiais dalykais. 
Kad ir kiek daug darbų, į galvą nebetelpa informacija brukama mokykloje, aš džiaugiuosi. Aš jaučiu vasarą! Ir ne bet kokią, o MŪSŲ vasarą!
Nieko nėra geriau kaip išvažiuoti iš čia ir gyvent taip, kaip nori. Ryte, pasileidus mėgstamiausią muziką, gerti vyną, apsimauti gražiausias sukneles ir aukščiausius kablus, būti kažkuo kitu, niekam nepažįstamu, ir tiesiog vaikščioti gatvėmis aplankant mėgstamiausias kavines, apsipirkinėti kasdien negalvojant ar tau reikia naujų batų poros ir to juodo sijono, kuris greičiausiai derės su ta maikute, kurią nusipirksi ryt, šypsotis gaudant nepažįstamųjų žvilgsnius. 

Tiesiog vasarą gyvenimas būna gražesnis...


2011 m. sausio 16 d., sekmadienis

Viduje

Kai aš pavirsiu
Į baltą žiedą kvepiantį,
Tai aš pamiršiu
Visą skausmą slegiantį.

Nebesuprantu kas man darosi. Tikrai... Viduje šaukia nežmonišku balsu, cypia ausyse ir nepaleidžia. Nežinau ko man reikia, kad viskas vėl būtų kaip anksčiau, kad aš vėl būčiau aš. Kartais tikrai elgiuosi ne taip, kaip turėčiau. Per daug pasiduodu akimirkai ir tai mane slegia. Nebeleidžia miegoti, nebeleidžia galvoti. Net tomis akimirkomis aš nebejaučiu džiaugsmo, manyje įsijungia kvailas mechanizmas, kuris daro viską taip, kaip turėtų, kuris nedaro klaidų. 


Ir kuo toliau, tuo labiau galvoju apie frazę iš savo mėgstamos knygos:
visi sako, kad per bučinį turi jausti virpesius, tavo kūnu turi bėgioti skruzdės.Kodėl man taip nėra? Gal aš vis dar nesutikau tinkamo, o gal aš ta bejausmė moteris, kuri niekad to ir nepajus?


O gal ir aš ?

2010 m. gruodžio 16 d., ketvirtadienis

Kada aš užmiršiu?

Aš žinau, kad be galo kvaila taip ilgai galvoti apie šunį, kurio jau nebėra. Daug kas pasakytų - juk tai šuo, ne žmogus. Nors man visada atrodė kitaip.

Bent jau dabar tvirtai žinau kada buvo pati laimingiausia ir pati liūdniausia diena man. 
Kai sužinojau apie užmigdymą, man net nekilo klausimo, kas su ja pasiliks. Aš turėjau pareigą. Laikiau ją pirma, todėl man atrodė, kad turiu būt ir paskutinė. 
Veterinaro kabineto bijojom visi: likau tik aš su mama, bet ir ji išsigando to žodžio "užmigdymas". Likau aš, apsimesdama, kad visa ta procedūra man labai įdomi. Aš bijojau, kaip bet kuris kitas bijotų, bet aš negalėjau trauktis. Taip pat kaip pirmą kartą paėmiau ją ant rankų, taip pat laikiau ir paskutinį - tol, kol ji giliai įkvėpė ir nukrito. Kol man neįdavė jos kūno, kuris pasidarė nežmoniškai sunkus, ir neįsėdau į mašiną vis dar laikydama ją rankose, nieko nesuvokiau. Atrodė, kad uodega po kvailu pledu su šuniukais ims judėti, kad viskas bus gerai. Net kvailus blog'us rašiau tik tam, kad, kai viskas kaip filme stebuklingai pagerės, galėčiau juos skaityti su šypsena, prisimindama ką teko išgyventi. Tai turėjo būti tik gili duobė, iš kurios mes išsikapstėm. Tai turėjo būt tik išbandymas.


Bėgdama nuo minčių aš prikrėčiau didžiausių nesąmonių, padariau klaidų, kurių neištaisysiu. Visą tą laiką, iki pat dabar, manęs nebuvo. Buvo kažkas, bet ne aš.

2010 m. gruodžio 15 d., trečiadienis

Viskas

Gerai. Viskas. Baigiu svajot. Užtenka.
Kuo toliau, tuo labiau jaučiuos kaip koks svetimkūnis, kaip blakstiena įkritusi į akį netinkamiausiu metu ir stumiama lauk.

2010 m. gruodžio 7 d., antradienis

don't wanna be alone

Would you escape with me tonight? 
Cause I don't wanna be alone


Nežinau, kas man darosi. Visur visur beviltiškai ieškau nors kruopelytės šilumos ir meilės. Keisčiausia, kad net didelių miestų judėjimą, kuris man taip patinka, ir šurmulingus tūsus aš iškeisčiau į tiesiog buvimą su kažkuo


Aš būčiau laabai dėkinga tam kažkam, kas netikėtai mane išsivežtų bet kur už miesto ir kartu žiūrėtų į žvaigždes. Tikrai papirktų mano širdį...
________________________
Nepaisant mano nuolatinių nusiskundimų, kad aš vėl neišsimiegojau, niekam ir ypač sau nepatinku, aš vis vien mažoj širdies kertelėj jaučiuos nesveikai laiminga dėl visko, kas jau nutiko. 

2010 m. gruodžio 1 d., trečiadienis

Kad pajustum

Kartais aš taip noriu išjungt šviesą, užsimerkt ir klausyt tylos. Nieko daugiau, tik tylos. Noriu drebėt nuo šalčio iš giliai giliai įkvėpt. Gal visgi tai padės. Noriu, kad man apsisuktų galva, kad jausčiau, kaip mane neša tolyn... ir pasiduočiau. Noriu, kad aplink nebebūtų nei garso, tik aš viena. 
Aš nuleisčiau rankas, kad pajustum kaip grimztu.

2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

Brrr...

Aš taip nekenčiu sniego! Nuoširdžiai. Net nesuprantu, kodėl visi kaip apsėsti jame mato grožį, džiaugsmą ir... ką aš žinau. Sniegas, o tuo labiau žiema, man - tik šaltis, šlykštus oras ir užšalusios širdys. Jei ne Kalėdos, su mielu noru kraustyčiaus į Afriką.