Kada aš užmiršiu?

Aš žinau, kad be galo kvaila taip ilgai galvoti apie šunį, kurio jau nebėra. Daug kas pasakytų - juk tai šuo, ne žmogus. Nors man visada atrodė kitaip.

Bent jau dabar tvirtai žinau kada buvo pati laimingiausia ir pati liūdniausia diena man. 
Kai sužinojau apie užmigdymą, man net nekilo klausimo, kas su ja pasiliks. Aš turėjau pareigą. Laikiau ją pirma, todėl man atrodė, kad turiu būt ir paskutinė. 
Veterinaro kabineto bijojom visi: likau tik aš su mama, bet ir ji išsigando to žodžio "užmigdymas". Likau aš, apsimesdama, kad visa ta procedūra man labai įdomi. Aš bijojau, kaip bet kuris kitas bijotų, bet aš negalėjau trauktis. Taip pat kaip pirmą kartą paėmiau ją ant rankų, taip pat laikiau ir paskutinį - tol, kol ji giliai įkvėpė ir nukrito. Kol man neįdavė jos kūno, kuris pasidarė nežmoniškai sunkus, ir neįsėdau į mašiną vis dar laikydama ją rankose, nieko nesuvokiau. Atrodė, kad uodega po kvailu pledu su šuniukais ims judėti, kad viskas bus gerai. Net kvailus blog'us rašiau tik tam, kad, kai viskas kaip filme stebuklingai pagerės, galėčiau juos skaityti su šypsena, prisimindama ką teko išgyventi. Tai turėjo būti tik gili duobė, iš kurios mes išsikapstėm. Tai turėjo būt tik išbandymas.

Bėgdama nuo minčių aš prikrėčiau didžiausių nesąmonių, padariau klaidų, kurių neištaisysiu. Visą tą laiką, iki pat dabar, manęs nebuvo. Buvo kažkas, bet ne aš.

Viskas

Gerai. Viskas. Baigiu svajot. Užtenka.
Kuo toliau, tuo labiau jaučiuos kaip koks svetimkūnis, kaip blakstiena įkritusi į akį netinkamiausiu metu ir stumiama lauk.

don't wanna be alone

Would you escape with me tonight? 

Cause I don't wanna be alone

Nežinau, kas man darosi. Visur visur beviltiškai ieškau nors kruopelytės šilumos ir meilės. Keisčiausia, kad net didelių miestų judėjimą, kuris man taip patinka, ir šurmulingus tūsus aš iškeisčiau į tiesiog buvimą su kažkuo. 


Aš būčiau laabai dėkinga tam kažkam, kas netikėtai mane išsivežtų bet kur už miesto ir kartu žiūrėtų į žvaigždes. Tikrai papirktų mano širdį...
________________________
Nepaisant mano nuolatinių nusiskundimų, kad aš vėl neišsimiegojau, niekam ir ypač sau nepatinku, aš vis vien mažoj širdies kertelėj jaučiuos nesveikai laiminga dėl visko, kas jau nutiko. 

Kad pajustum

Kartais aš taip noriu išjungt šviesą, užsimerkt ir klausyt tylos. Nieko daugiau, tik tylos. Noriu drebėt nuo šalčio iš giliai giliai įkvėpt. Gal visgi tai padės. Noriu, kad man apsisuktų galva, kad jausčiau, kaip mane neša tolyn... ir pasiduočiau. Noriu, kad aplink nebebūtų nei garso, tik aš viena. 
Aš nuleisčiau rankas, kad pajustum kaip grimztu.

Brrr...

Aš taip nekenčiu sniego! Nuoširdžiai. Net nesuprantu, kodėl visi kaip apsėsti jame mato grožį, džiaugsmą ir... ką aš žinau. Sniegas, o tuo labiau žiema, man - tik šaltis, šlykštus oras ir užšalusios širdys. Jei ne Kalėdos, su mielu noru kraustyčiaus į Afriką.

Tikrai

Vėl grįžau ten, nuo kur ir pradėjau. 
Kai man pasidaro liūdna, bet taip labai labai liūdna ir tikrai ne be priežasties, aš noriu viską keisti. Visiškai, nebesugrąžinamai. Aš darau klaidas, kurios tuo metu pasirodo leistinos, pametu galvą dėl kvailiausių dalykų, keičiu savo gyvenimą nuo pamatų, nuo mažučių smulkmenų... Bet galiausiai ateina ta minutė, kai aš pagalvoju - nereikėjo šito daryti. Tikrai. 
Ir ką tada? 


Kad ir kaip visad norėjau šviesių plaukų, vėl persidažiusi juos tamsiai pasijutau savimi. Dabar žiūrėdama į veidrodį vėl matau tą pačią kvailą maksimalistę, paskutinius pinigus išleidžiančią naujiems rūbams, pametusią galvą dėl vakarėlių ir nutruktgalviškai visur ieškančią meilės. 
Dabar man gerai. Tikrai. Už nieką savęs nekeisčiau.

Gyvenu

Gyvenu 'ant kavos' ir kažkodėl manau, kad tai gerai. Dirbu, mokaus, žodžiu, ariu iki savaitgalio pradžios ir nenoriu nieko keisti. Bijau nors minutei nieko neveikti, bijau, kad mane užvaldys mintys, kad kažko pasigesiu. Kol negalvoju nors širdies neskauda.


Viskas apsivertė aukštyn kojom. Toks jausmas, kad mane verčia vaikščioti lubom lyg kokią cirko artistę. Viskas, ko prašau, neišsipildo. Man parodo duris ir liepia suktis iš padėties. 
Manyje visai nebeliko tikėjimo, kad ryt gali būt geriau, kad apskirai viskas bus gerai. Atrodo, kad gyvenimas nori tik iš manęs pasijuokt ir aš juokiuosi kartu. 


Žinau, retai iš kieno nors išgirsi, kad aš miela, bet aš ir nesistengiu tokia būti. Sakau ką galvoju, bet retai galvoju ką sakau. Pastaruoju metu aš išvis pasidariau nepakenčiama. Net ir pati nebegaliu savęs pakęst. Nebesivaldau. Visiškai.

GG

DIEVINU!

ir viskas tuo pasakyta

Tik atrodė

Man visada atrodė, kad viskas eina pro šalį, kad mano artimieji - nemirtingi, o gyvenimas kaip filmas - su laiminga pabaiga.


Toks jausmas, kad dingo pusė mano gyvenimo, kad man nuplėšė koją ir liepė bėgti, kad aš košmare ir daugiau nebeatsikelsiu. O gyvenimas bėga. 
Dar niekad neatrodė taip sunku, dar niekad nemačiau verkiančio tėčio, dar niekad taip nenorėjau pabėgti. Ir nebegrįžti.  
Maniau, kad viskas turi prasmę, bet šito prasmės nesuprantu.

spalio 5d.

Niekada nepamiršiu kaip aš, dar būdama tik 10 metukų, gnaibiau save visą naktį netikėdama, kad tai tiesa, ir bijojau miegoti, nes maniau, kad tai tik sapnas. Dabar viskas visiškai priešingai.

Ėėė, drauge, grįžk greičiau!

Vos diena praėjo, o aš jau laukiu kol tu grįši. Jei turėčiau kalendorių, imčiau braukyt dienas. Tikriausiai visad ir būna taip - kai tavęs nėra, labiausiai reikia. Žinau, kad ir ten tau gerai, kad ir aš iškeisčiau bet ką į šiltas ir saulėtas dienas, bet... grįžk greičiau!

Rutina

Ahh, kodėl negalim gyvent be išbandymų? Bent jau tokių, kurie tikrai nėra malonūs. Niekada niekada niekada nesiskųsk gyvenimu! Užtenka bent vieną kart prakeikt savo esamą padėtį, nors viskas ištiesų gerai, o tu tiesiog nori dar daugiau, ir kažkas iš aukščiau pamokys tave. Ir dažniausiai jis puola tave per mylimuosius. Tada vėl pradedi suprasti, kad viskas buvo gerai, problema esi tik tu pats su savo kvailom užgaidom. Ir supranti, kad tau tereikia visai nedaug, kad vėl pajustum laimę. 
Taigi mano, visos mano šeimos vakarinė rutina pastaruoju metu ne kokios laidos ar filmo žiūrėjimas. Viskas pasikeitė. Dabar kiekvieną vakarą praleidžiu veterinaro kabinete maždaug dvi valandas stovėdama ir glostydama šunį. Nebėra pykčių dėl to, kieno eilė dabar vesti šunį, nes jis tiesiog niekur nenori eiti. Nebėra pykčio, kad jis stovi prie stalo prašydamas maisto. Ir aš žinau, kad aš atiduočiau viską viską, visą savo gyvenimą paaukočiau, kad tik ji vėl pradėtų visą tai daryti.
Bent jau šiandien atrodo, kad padėtis taisosi ir stebuklai vyksta!

Niekas geriau nemalšina nervų kaip kakava ir maistas.

Tik aš sugebu susižalot lygioj vietoj :D

Radau apyrankę, kurią tėtis parvežė iš Tailando. Sakė, jei ją visad turėsi su savimi, tave lydės sėkmė. Anksčiau neapvildavo. Tikiuos ir šįkart neapvils.

Tikriausiai blogiausia diena gyvenime

Jau geriau man blogai, negu kam nors iš aplinkinių. Negaliu pakęst pasirinkimo laisvės. Gydyti, ta prasme sukišt daug daug pinigų ir vos trumpam pratęst gyvenimą, ar užmigdyti. Aš noriu, kad ji tiesiog pasveiktų! Noriu, kad ji vėl galėtų valgyti, lakstytų kieme ir lotų ant visų aplinkinių. Noriu, kad ji vėl galėtų būti tokia, kokia buvo.

Sunday

Galėtų visad ir būt toks ruduo! Nešalta, saulutė žeme ritinėjasi, dangus giedras. Čiki piki tiesiog. Tada net sekmadieniai praranda savo keistą nuotaiką. Net ir sekmadieniais tada būna linksma. 
Sekmadienis, žinoma, prasidėjo filmu, kakava ir nenoru keltis iš lovos. Bet kai graži diena, tenka prisiversti iškišt nosį laukan. O su kuo daugiau, jei ne su nuostabiausiąja K.! Gi mes nelabai ir ištvertumėm visą savaitgalį nesusitikusios!
Kai šilta, be ledų neapsieisi. Kas be ko, ir be pokalbių apie šiltuosius kraštus (kas tik pasvajojo, kas realiai viską apgalvojo). Apvaikščiojusios parką sustojom prisėst laaaabai gražioj vietoj. Bet aišku buvo ir nedidelis minusiukas - ten vorų neišpasakytai daug! Atsigėrėm arbatos, pasvajojom, pakalbėjom ir teko vėl grįžt į realybę su namų darbais ir kitais nemaloniais pribambasais.

Mano varškytė!

Nors atrodo, kad myli, gal ne visada moki parodyt. Ir gal kartais net nesupranti kaip myli, kol nieko nenutinka. O kai jau iškyla kažkoks pavojus... Nusiminusios akys, žiūrinčios į tave, ir ta uodega, kuri be perstojo juda į šonus. Toks jausmas, kad ji bando kompensuoti tai, kad nenori judėti, vaikščioti, žaisti. Tik guli, nieko nevalgo, niekur neina. Bet nieko, viskas bus gerai. O dabar lašalinės, leidžiami vaistai, kraujo tyrimai ir visa kita...

I want my summer life back!

Summer time and the living is easy...
Kaip pasiilgau to visiško atsipalaidavimo, kai jauti, kad turi dar porą laisvų mėnesių, net nežinai ką veikti, todėl visą dieną gulinėji. 


Kaip norėčiau, kad nuo rytdienos vėl prasidėtų vasarą, tik šįkart - nesibaigtų.

Ei!

Ei, mergyt, pasiilgau mūsų nesąmonių, pokalbių apie savęs neįvertinimą, valgymo nemokamai (!), svajojimo, vaikščiojimo pirmyn ir atgal be prasmės, garsios muzikos klausymo ir klykimo, nusiskundimų, kad čia nėra nei vieno normalaus bachūro, trikampiukų valgymo su šalta arbata ir gatvių tyrinimo! 
Pasiilgau tavęs!

Didelė pica + kakava nemokamai

Penktadienis! Bet aš jaučiuosi tokia pervargusi, kad noriu tik gulėti prie tv apsikamšius pledu, gerdama karštą braškinę arbatą ir žiūrėdama filmus. Pirmas mano sąraše - ,,Tiltas į Terabitiją". Nesvarbu, kad jį jau mačiau. Mano atmintis, nepaisydama mano amžiaus, smarkiai šlubuoja. Iš dalies gerai, nesu tokia išranki filmams. Po to nusimato ,,Garfildo" žiūrėjimas. Dievinu jį!!! 


Ahhh... Tikiuos ryt mano nuotaika pasikeis. Reikia tik gero, ilgo miego ir galvos pravėdinimo.

Pakankamai

Galvytė perkaitusi, akytės užtinusios. Jaučiuosi kaip pervažiuota tanku. Kažkokia sulūžus. Noriu atostogų, saulės vonių, apelsinų sulčių su milijonu ledukų ir savo nuosavo papludimio prie bet kurios skaidrios jūros. Gaila, bet tai ir lieka tik mano galvoje. 
Nežinau, man sekasi gerai ar blogai. Nei taip, nei anaip. Nieko blogo, bet nieko ir gero. 

AČIŪ DIEVUI, savaitė eina į pabaigą(!) Bent dvi dienos be jokių rašinėlių, kontrolinių ir atsakinėjimo. Nuo visko jau ir galva sukas.

Esu pikta, pastarosiom dienom. Ant savęs. Ir nežinau už ką. Galbūt manau, kad galėčiau padaryt viską dar geriau nei darau. Gal ir galėčiau, jei kas nors man duotų daugiau miego ir mažiau nereikalingos informacijos.

Nepaisant viso šito, aš gyvenu gerai, man linksma ir esu pakankamai laiminga. P a k a n k a m a i.

                                      

Noriu atgal!

Kodėl lauke taip šalta?! Vos prasidėjus rudeniui visai neliko saulės. Toks jausmas, kad kažkas ant mūsų labai supyko ir užsiundė debesį, kuris, atrodo, visai nesiruošia judintis. Lyja diena iš dienos. Be perstojo. Toks jausmas, kad net nebeatsimenu kaip atrodo normali diena, kas yra šiluma.

O blogas oras gadina ir nuotaikas...

Sušalusi, vis dar serganti, prisiminiau vasarą! Ir Turkiją... Nuskraidinkit mane atgal! Tuoj pat!

Kodėl pas mus nėra skaidraus vandens ir kalnų?

Dievinu šituos vaizdus...

... ir prieplauką.

Naktinis gyvenimas tai be žodžių.

Patiko man raftingas! Ir net nebuvo taip baisu, kaip visi sakė.

Mamytė ir tėtukas.

Ahhh......

Jau vien dėl vandens ten grįžčiau ir grįžčiau.