Kada aš užmiršiu?

Aš žinau, kad be galo kvaila taip ilgai galvoti apie šunį, kurio jau nebėra. Daug kas pasakytų - juk tai šuo, ne žmogus. Nors man visada atrodė kitaip.

Bent jau dabar tvirtai žinau kada buvo pati laimingiausia ir pati liūdniausia diena man. 
Kai sužinojau apie užmigdymą, man net nekilo klausimo, kas su ja pasiliks. Aš turėjau pareigą. Laikiau ją pirma, todėl man atrodė, kad turiu būt ir paskutinė. 
Veterinaro kabineto bijojom visi: likau tik aš su mama, bet ir ji išsigando to žodžio "užmigdymas". Likau aš, apsimesdama, kad visa ta procedūra man labai įdomi. Aš bijojau, kaip bet kuris kitas bijotų, bet aš negalėjau trauktis. Taip pat kaip pirmą kartą paėmiau ją ant rankų, taip pat laikiau ir paskutinį - tol, kol ji giliai įkvėpė ir nukrito. Kol man neįdavė jos kūno, kuris pasidarė nežmoniškai sunkus, ir neįsėdau į mašiną vis dar laikydama ją rankose, nieko nesuvokiau. Atrodė, kad uodega po kvailu pledu su šuniukais ims judėti, kad viskas bus gerai. Net kvailus blog'us rašiau tik tam, kad, kai viskas kaip filme stebuklingai pagerės, galėčiau juos skaityti su šypsena, prisimindama ką teko išgyventi. Tai turėjo būti tik gili duobė, iš kurios mes išsikapstėm. Tai turėjo būt tik išbandymas.

Bėgdama nuo minčių aš prikrėčiau didžiausių nesąmonių, padariau klaidų, kurių neištaisysiu. Visą tą laiką, iki pat dabar, manęs nebuvo. Buvo kažkas, bet ne aš.

Viskas

Gerai. Viskas. Baigiu svajot. Užtenka.
Kuo toliau, tuo labiau jaučiuos kaip koks svetimkūnis, kaip blakstiena įkritusi į akį netinkamiausiu metu ir stumiama lauk.

don't wanna be alone

Would you escape with me tonight? 

Cause I don't wanna be alone

Nežinau, kas man darosi. Visur visur beviltiškai ieškau nors kruopelytės šilumos ir meilės. Keisčiausia, kad net didelių miestų judėjimą, kuris man taip patinka, ir šurmulingus tūsus aš iškeisčiau į tiesiog buvimą su kažkuo. 


Aš būčiau laabai dėkinga tam kažkam, kas netikėtai mane išsivežtų bet kur už miesto ir kartu žiūrėtų į žvaigždes. Tikrai papirktų mano širdį...
________________________
Nepaisant mano nuolatinių nusiskundimų, kad aš vėl neišsimiegojau, niekam ir ypač sau nepatinku, aš vis vien mažoj širdies kertelėj jaučiuos nesveikai laiminga dėl visko, kas jau nutiko. 

Kad pajustum

Kartais aš taip noriu išjungt šviesą, užsimerkt ir klausyt tylos. Nieko daugiau, tik tylos. Noriu drebėt nuo šalčio iš giliai giliai įkvėpt. Gal visgi tai padės. Noriu, kad man apsisuktų galva, kad jausčiau, kaip mane neša tolyn... ir pasiduočiau. Noriu, kad aplink nebebūtų nei garso, tik aš viena. 
Aš nuleisčiau rankas, kad pajustum kaip grimztu.

Brrr...

Aš taip nekenčiu sniego! Nuoširdžiai. Net nesuprantu, kodėl visi kaip apsėsti jame mato grožį, džiaugsmą ir... ką aš žinau. Sniegas, o tuo labiau žiema, man - tik šaltis, šlykštus oras ir užšalusios širdys. Jei ne Kalėdos, su mielu noru kraustyčiaus į Afriką.

Tikrai

Vėl grįžau ten, nuo kur ir pradėjau. 
Kai man pasidaro liūdna, bet taip labai labai liūdna ir tikrai ne be priežasties, aš noriu viską keisti. Visiškai, nebesugrąžinamai. Aš darau klaidas, kurios tuo metu pasirodo leistinos, pametu galvą dėl kvailiausių dalykų, keičiu savo gyvenimą nuo pamatų, nuo mažučių smulkmenų... Bet galiausiai ateina ta minutė, kai aš pagalvoju - nereikėjo šito daryti. Tikrai. 
Ir ką tada? 


Kad ir kaip visad norėjau šviesių plaukų, vėl persidažiusi juos tamsiai pasijutau savimi. Dabar žiūrėdama į veidrodį vėl matau tą pačią kvailą maksimalistę, paskutinius pinigus išleidžiančią naujiems rūbams, pametusią galvą dėl vakarėlių ir nutruktgalviškai visur ieškančią meilės. 
Dabar man gerai. Tikrai. Už nieką savęs nekeisčiau.

Gyvenu

Gyvenu 'ant kavos' ir kažkodėl manau, kad tai gerai. Dirbu, mokaus, žodžiu, ariu iki savaitgalio pradžios ir nenoriu nieko keisti. Bijau nors minutei nieko neveikti, bijau, kad mane užvaldys mintys, kad kažko pasigesiu. Kol negalvoju nors širdies neskauda.


Viskas apsivertė aukštyn kojom. Toks jausmas, kad mane verčia vaikščioti lubom lyg kokią cirko artistę. Viskas, ko prašau, neišsipildo. Man parodo duris ir liepia suktis iš padėties. 
Manyje visai nebeliko tikėjimo, kad ryt gali būt geriau, kad apskirai viskas bus gerai. Atrodo, kad gyvenimas nori tik iš manęs pasijuokt ir aš juokiuosi kartu. 


Žinau, retai iš kieno nors išgirsi, kad aš miela, bet aš ir nesistengiu tokia būti. Sakau ką galvoju, bet retai galvoju ką sakau. Pastaruoju metu aš išvis pasidariau nepakenčiama. Net ir pati nebegaliu savęs pakęst. Nebesivaldau. Visiškai.