Kažkur giliai giliai, aš džiaugčiausi jai tau nutiktų kažkas blogo. Giliai giliai. Net pati to nenorėdama, nebesusilaikyčiau ir išspausčiau šypseną.

Kartais

Kartais atrodo, kad plyšti pusiau. Abi tavo pusės nori eiti skirtingomis kryptimis. Norisi susiimt už galvos, užsimerkt, o kai vėl pakelsi akis į viršų, pamatyt išeitį, ženklą, ką nors.

Kartais taip nori tikėti, kad tai į gerą, kad viskas tau atrodo ženklai. Ženklai, sukuriantys iliuziją, kad viskas sukasi gerąja linkme. O tai būna tik atsitiktinumai...

Atsitiktunumai, kurie tęsiasi dienas, savaites, mėnesius, net metus. Ir jie tik atsitiktinumai!

O tau prie akis jau iškilę miražai su tobula pabaiga...

+/-

Aš nesu tobula. Turiu ir +, ir -. Ir jeigu nori turėti mane,negausi vien +, turi imti visą komplektą.

Kasdienybė

Kaip ir beveik kasdien rytas prasidėjo pramiegojimu. Lovą pakeitė sofa, miegą - tysojimas prie tv. Kai namai ištuštėjo ir tapau savo sienų karaliene, pagaliau prisiverčiau keltis, lįsti po dušu, rengtis. Atrodė kaip misija neįmanoma. Kaip ir kiekvieną rytą.

Vėliau tvarkos darymas. Viskas turi atrodyti tobulai, jei nenori girdėti šaukiančios mamos. Šiandien nenorėjau.

Bet dabar laukia vakaras. Ramus filmų žiūrėjimas po atviru dangumi. Ahh.

Nebebus

Pykstu ant viso pasaulio! O labiausiai ant savęs, kad kartais nebemoku susitvardyt. Kartais nebemoku nuryt, užsimerkt, įkvėpt ir gyvent. Kartais bandau bėgt, nors tai nepadeda. Nutolus viskas tik dar labiau susikaupia.

Bet taip nebebus! Aš sau prižadu jau n-ąjį kartą. Dabar jau tikrai nebebus...