Gyvenu

Gyvenu 'ant kavos' ir kažkodėl manau, kad tai gerai. Dirbu, mokaus, žodžiu, ariu iki savaitgalio pradžios ir nenoriu nieko keisti. Bijau nors minutei nieko neveikti, bijau, kad mane užvaldys mintys, kad kažko pasigesiu. Kol negalvoju nors širdies neskauda.


Viskas apsivertė aukštyn kojom. Toks jausmas, kad mane verčia vaikščioti lubom lyg kokią cirko artistę. Viskas, ko prašau, neišsipildo. Man parodo duris ir liepia suktis iš padėties. 
Manyje visai nebeliko tikėjimo, kad ryt gali būt geriau, kad apskirai viskas bus gerai. Atrodo, kad gyvenimas nori tik iš manęs pasijuokt ir aš juokiuosi kartu. 


Žinau, retai iš kieno nors išgirsi, kad aš miela, bet aš ir nesistengiu tokia būti. Sakau ką galvoju, bet retai galvoju ką sakau. Pastaruoju metu aš išvis pasidariau nepakenčiama. Net ir pati nebegaliu savęs pakęst. Nebesivaldau. Visiškai.

GG

DIEVINU!

ir viskas tuo pasakyta

Tik atrodė

Man visada atrodė, kad viskas eina pro šalį, kad mano artimieji - nemirtingi, o gyvenimas kaip filmas - su laiminga pabaiga.


Toks jausmas, kad dingo pusė mano gyvenimo, kad man nuplėšė koją ir liepė bėgti, kad aš košmare ir daugiau nebeatsikelsiu. O gyvenimas bėga. 
Dar niekad neatrodė taip sunku, dar niekad nemačiau verkiančio tėčio, dar niekad taip nenorėjau pabėgti. Ir nebegrįžti.  
Maniau, kad viskas turi prasmę, bet šito prasmės nesuprantu.

spalio 5d.

Niekada nepamiršiu kaip aš, dar būdama tik 10 metukų, gnaibiau save visą naktį netikėdama, kad tai tiesa, ir bijojau miegoti, nes maniau, kad tai tik sapnas. Dabar viskas visiškai priešingai.

Ėėė, drauge, grįžk greičiau!

Vos diena praėjo, o aš jau laukiu kol tu grįši. Jei turėčiau kalendorių, imčiau braukyt dienas. Tikriausiai visad ir būna taip - kai tavęs nėra, labiausiai reikia. Žinau, kad ir ten tau gerai, kad ir aš iškeisčiau bet ką į šiltas ir saulėtas dienas, bet... grįžk greičiau!