Viskas būtų taip gerai, bet ta kontrolė pradeda užknist. Tiek nedaug betrūksta iki visiškai visiškai supah gyvenimo, bet kasdien kas nors stengias mane nuleist ant žemės. Tėvai, aplinkiniai, draugai. Jie pasako tuos žodžiu, kuriuos aš pati norėčiau pasakyt sau. Bet kol nesakau, bent širdies neskauda.
Turiu save kontroliuoti, net jei būtent dabar noriu kažko, turiu atsisakyti vien todėl, kad vėliau tai gali sukelti problemų. Turiu būti savimi, bet ribota savimi - galvot ką sakau, nesakyt ką galvoju. Tai pradeda užknisti. Norisi tiesiog bėgt.
Bet nėra kur. O toli bėgt aš nenoriu.
Turiu save kontroliuoti, net jei būtent dabar noriu kažko, turiu atsisakyti vien todėl, kad vėliau tai gali sukelti problemų. Turiu būti savimi, bet ribota savimi - galvot ką sakau, nesakyt ką galvoju. Tai pradeda užknisti. Norisi tiesiog bėgt.
Bet nėra kur. O toli bėgt aš nenoriu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą