Aš žinau, kad be galo kvaila taip ilgai galvoti apie šunį, kurio jau nebėra. Daug kas pasakytų - juk tai šuo, ne žmogus. Nors man visada atrodė kitaip.
Kai sužinojau apie užmigdymą, man net nekilo klausimo, kas su ja pasiliks. Aš turėjau pareigą. Laikiau ją pirma, todėl man atrodė, kad turiu būt ir paskutinė.
Veterinaro kabineto bijojom visi: likau tik aš su mama, bet ir ji išsigando to žodžio "užmigdymas". Likau aš, apsimesdama, kad visa ta procedūra man labai įdomi. Aš bijojau, kaip bet kuris kitas bijotų, bet aš negalėjau trauktis. Taip pat kaip pirmą kartą paėmiau ją ant rankų, taip pat laikiau ir paskutinį - tol, kol ji giliai įkvėpė ir nukrito. Kol man neįdavė jos kūno, kuris pasidarė nežmoniškai sunkus, ir neįsėdau į mašiną vis dar laikydama ją rankose, nieko nesuvokiau. Atrodė, kad uodega po kvailu pledu su šuniukais ims judėti, kad viskas bus gerai. Net kvailus blog'us rašiau tik tam, kad, kai viskas kaip filme stebuklingai pagerės, galėčiau juos skaityti su šypsena, prisimindama ką teko išgyventi. Tai turėjo būti tik gili duobė, iš kurios mes išsikapstėm. Tai turėjo būt tik išbandymas.
Bėgdama nuo minčių aš prikrėčiau didžiausių nesąmonių, padariau klaidų, kurių neištaisysiu. Visą tą laiką, iki pat dabar, manęs nebuvo. Buvo kažkas, bet ne aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą