Gyvenu 'ant kavos' ir kažkodėl manau, kad tai gerai. Dirbu, mokaus, žodžiu, ariu iki savaitgalio pradžios ir nenoriu nieko keisti. Bijau nors minutei nieko neveikti, bijau, kad mane užvaldys mintys, kad kažko pasigesiu. Kol negalvoju nors širdies neskauda.
Viskas apsivertė aukštyn kojom. Toks jausmas, kad mane verčia vaikščioti lubom lyg kokią cirko artistę. Viskas, ko prašau, neišsipildo. Man parodo duris ir liepia suktis iš padėties.
Manyje visai nebeliko tikėjimo, kad ryt gali būt geriau, kad apskirai viskas bus gerai. Atrodo, kad gyvenimas nori tik iš manęs pasijuokt ir aš juokiuosi kartu.
Žinau, retai iš kieno nors išgirsi, kad aš miela, bet aš ir nesistengiu tokia būti. Sakau ką galvoju, bet retai galvoju ką sakau. Pastaruoju metu aš išvis pasidariau nepakenčiama. Net ir pati nebegaliu savęs pakęst. Nebesivaldau. Visiškai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą