Man visada atrodė, kad viskas eina pro šalį, kad mano artimieji - nemirtingi, o gyvenimas kaip filmas - su laiminga pabaiga.
Toks jausmas, kad dingo pusė mano gyvenimo, kad man nuplėšė koją ir liepė bėgti, kad aš košmare ir daugiau nebeatsikelsiu. O gyvenimas bėga.
Dar niekad neatrodė taip sunku, dar niekad nemačiau verkiančio tėčio, dar niekad taip nenorėjau pabėgti. Ir nebegrįžti.
Maniau, kad viskas turi prasmę, bet šito prasmės nesuprantu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą