Kai man pasidaro liūdna, bet taip labai labai liūdna ir tikrai ne be priežasties, aš noriu viską keisti. Visiškai, nebesugrąžinamai. Aš darau klaidas, kurios tuo metu pasirodo leistinos, pametu galvą dėl kvailiausių dalykų, keičiu savo gyvenimą nuo pamatų, nuo mažučių smulkmenų... Bet galiausiai ateina ta minutė, kai aš pagalvoju - nereikėjo šito daryti. Tikrai.
Ir ką tada?
Kad ir kaip visad norėjau šviesių plaukų, vėl persidažiusi juos tamsiai pasijutau savimi. Dabar žiūrėdama į veidrodį vėl matau tą pačią kvailą maksimalistę, paskutinius pinigus išleidžiančią naujiems rūbams, pametusią galvą dėl vakarėlių ir nutruktgalviškai visur ieškančią meilės.
Dabar man gerai. Tikrai. Už nieką savęs nekeisčiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą