Viduje

Kai aš pavirsiu

Į baltą žiedą kvepiantį,

Tai aš pamiršiu

Visą skausmą slegiantį.

Nebesuprantu kas man darosi. Tikrai... Viduje šaukia nežmonišku balsu, cypia ausyse ir nepaleidžia. Nežinau ko man reikia, kad viskas vėl būtų kaip anksčiau, kad aš vėl būčiau aš. Kartais tikrai elgiuosi ne taip, kaip turėčiau. Per daug pasiduodu akimirkai ir tai mane slegia. Nebeleidžia miegoti, nebeleidžia galvoti. Net tomis akimirkomis aš nebejaučiu džiaugsmo, manyje įsijungia kvailas mechanizmas, kuris daro viską taip, kaip turėtų, kuris nedaro klaidų. 


Ir kuo toliau, tuo labiau galvoju apie frazę iš savo mėgstamos knygos:
visi sako, kad per bučinį turi jausti virpesius, tavo kūnu turi bėgioti skruzdės.Kodėl man taip nėra? Gal aš vis dar nesutikau tinkamo, o gal aš ta bejausmė moteris, kuri niekad to ir nepajus?


O gal ir aš ?