Mano varškytė!

Nors atrodo, kad myli, gal ne visada moki parodyt. Ir gal kartais net nesupranti kaip myli, kol nieko nenutinka. O kai jau iškyla kažkoks pavojus... Nusiminusios akys, žiūrinčios į tave, ir ta uodega, kuri be perstojo juda į šonus. Toks jausmas, kad ji bando kompensuoti tai, kad nenori judėti, vaikščioti, žaisti. Tik guli, nieko nevalgo, niekur neina. Bet nieko, viskas bus gerai. O dabar lašalinės, leidžiami vaistai, kraujo tyrimai ir visa kita...