Taigi mano, visos mano šeimos vakarinė rutina pastaruoju metu ne kokios laidos ar filmo žiūrėjimas. Viskas pasikeitė. Dabar kiekvieną vakarą praleidžiu veterinaro kabinete maždaug dvi valandas stovėdama ir glostydama šunį. Nebėra pykčių dėl to, kieno eilė dabar vesti šunį, nes jis tiesiog niekur nenori eiti. Nebėra pykčio, kad jis stovi prie stalo prašydamas maisto. Ir aš žinau, kad aš atiduočiau viską viską, visą savo gyvenimą paaukočiau, kad tik ji vėl pradėtų visą tai daryti.
Bent jau šiandien atrodo, kad padėtis taisosi ir stebuklai vyksta!
Niekas geriau nemalšina nervų kaip kakava ir maistas.
Tik aš sugebu susižalot lygioj vietoj :D
Radau apyrankę, kurią tėtis parvežė iš Tailando. Sakė, jei ją visad turėsi su savimi, tave lydės sėkmė. Anksčiau neapvildavo. Tikiuos ir šįkart neapvils.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą